Kviečiu ragaut drauge dienos naujos saldinę uogą,
Kuri prinoko nuogo sodo saujoj.
Už rūko uždangos laimingos gervės šoka,
Dvasia vestuvinė sparnuočių karaliauja
Ir lūpos pačios šypsosi kaip rytas,
Ir paukščių giesmės iš esybės kupa –
Saldinė uoga per pasaulį ritas,
Sparnus prisegs arba ištiesins kuprą,
O žvilgsny kibirkštys tų, uogos paragavusių,
Gal jie todėl ne sliūkina, bet spraigo?
Geriau jauties ne imdamas, bet davęs
Iš tos versmės, kuri nepasibaigia.