Ėjo metai, gailestingi ponai,
Susijuosę rankomis per nugaras,
Patapšnodami pečius po taiklių metimų,
Kartkartėm per užpakalius – padrąsindami,
Kaip Žalgirio vyrai, arba paauklėdami.

Skirtingo amžiaus, bet panašių interesų,
Nors nevienodų ambicijų ir iškrypimų,
Su savais pagoniškais dievais ir
Kleopatrom, pusdieviais ir fetišais.
Bet nei vienas – ne Heraklis ir ne Vytautas.

Kitą kartą – ir negailestingi. Dažniau sau, nei
Kitiems, su padidėjusia insulto rizika:
Taip giliai paslėpę gerą širdį, kad net
Kraujas neberanda, arba rasti nebenori –
Instinktyviai supranta, kada gana.

Esu aš bitė, išskridusi surinkti medų.
ne visą – kiek spėsiu.