„Šiandieną nepastoviai debesuota Lietuvoj...
Viduriniuose rajonuose pasnigo gausiai...“
Ant apšnerkšto, po vakarykščio balagano, stalo,
nedrąsiai tyliai kostelėjo radijas...

BAUSTI NEGALIMA PASIGAILĖTI.
Vis nerandu, kur tą kablelį dėti...

Galvoj manoj, tarytum afrikinių bičių avily,
tarpusavi kariauja mintys žiaurios,
Ir Trumpo nekirpta galva išlindusi iš televizoriaus dėžės,
kažką tarme Naujųjų Papuasų, ryškiai sako...

BAUSTI NEGALIMA PASIGAILĖTI.
Patarkit man, kur tą nenaudėlį kablelį dėti...

Vežimas girgždančiu ratu netgi už miško,
palšąją kumele kinkytas, kuri ruduosius obuolius vis svaido,
per galvą mano skaudžiai pervažiavo šįryt,
mediniais ratais pjaustydamas smegenis iš sviesto...

BAUSTI NEGALIMA PASIGAILĖTI.
Na, kas gi žino po velnių! Kur tą kablelį man padėti...

Taip atsibodo būti niekeno vežimu, kai ratas girgžda net už miško,
ir šuniu tuo, nutrūkusiu nuo barškančio lenciūgo,
kuris po kaimą laksto, tvorom vis pagarbą su koją atiduodamas,
ir radijo, bekosėjančio apie sniegą vidurio rajonuose, klausytis...

BAUSTI NEGALIMA PASIGAILĖTI.
Kada gi pasakys kas nors, kur tą kablelį vargšą dėti...

Velniop lai eina tas vežimas, obuoliai kumelės tie rudieji,
galva, vis porinanti apie Papuasų kasdienybę,
ir tas supuvęs barškantis lenciūgas,
kartu su mano smegenim suvažinėtom... tada

kai turim BAUSTI, nes NEGALIMA PASIGAILĖTI...

Nuo balagano stalo kosėjančią radiją paėmęs,
ir afrikinių bičių avily mintis uždaręs,
vežiman suteptu ratu, kuris už miško jau negirgžda, įsiritęs,
išnyksiu į rajoną kur nuo ryto, tavosiom Meilės Snaigėm gausiai sninga...
tada

kai BAUST NEGALIMA , nes turime PASIGAILĖTI...


2018.02.23