Kaštonai kišenėje nedygsta
Iš kur tas vėjas? – kas supras –
Juk jau seniai vasaris baigės.
Ir į sušilusias rankas
Nebesileidžia baltos snaigės.
Ištirpo pusnys – vietoj jų
Pražydo melsvos šilo gėlės.
Tarp upės skubančių krantų
Šviesus dangaus portretas liejas
Tik ko tas vėjas neramus?
Po parkus blaškos, keičia kryptį.
Ir trukdo paukščiams sukt lizdus –
Tuoj sužaliuos, ims viskas dygti...
O aš kišenėje nešuos
Raukšlėtą rudenio kaštoną.
Tik nepakaks vien šilumos,
Suplėšyt kevalą neploną.
Tad imki, vėjau, paridenk,
Pridenk lapu, leisk lietui lyti.
O kada nors – parvesk vėl šen –
Į rudenio kaštonų krytį...
2019 m. balandžio 4 d.