Suskaičiuokit man Gegutės,
kodėl...
Už lango švinta o širdy tamsa. Jau netikiu kad būna dar kitaip.
Kava ant stalo, lovoje chaosas. Tai pėdsakai Nakties Audros.
Mes susitikome Sacharos vidury. Ištroškę Meilės iki Begalybės.
Parodykit mums kelią, Smėlio Monstrai. Įjunkit laikrodį smėlėtą.
Nors... jūs mylėt nemokat... vienos smiltys...

Suskaičiuokit man Gegutės,
kodėl...
Minia linguoja gatvėmis o mes prieš srovę einame. Mieste griuvėsių.
Užuolaidos užtrauktos tam kad ne įeitu žvilgsniai. Net Sacharoj.
Mus neišmokė Meilės. Pažinom tik Pavasarį. Gandrams sugrįžus gudriai.
Išmokykit mylėt mus, Laiko Monstrai. Pasenusius Metus surinkit.
Nors... jūs mokint nemokat... padangių sklandytuvai...

Suskaičiuokit man Gegutės,
kodėl...
Vežimo ratai taip giliai kampuoti. Rankom ne savom aš tavo kūną glostau.
Sraigės šliaužioja po pievą. Nevaikščiokim po Svetimų Žmonių langais.
Sutraiškysime dabartį, taip lėtapėdę mūsų. Pradėkime nuo nulio kurti Meilę.
Pasekite mums pasaką, Pavydo Monstrai. Tikėjimą į Ateitį užmuškit.
Nors... jūs šnekėt nemokat... savanaudžiais gimę...

Suskaičiuokit man Gegutės,
kiek...
Gyvenimo dar liko. Trupiniai. Sunkus granitas. Dviem lengviau svajoti apie Mirtį.

2019.03.10