Mes žvelgiam į tai, ką kadaise vadinom ugnim.
Mes stovime čia, nors visi jau išėjo toli.
Jau išplaukė laivas ir sudegė tiltai per upę,
Ir nieko neliko. Tik mes šiam krante.

Mes klausome žodžių senų, kur kalbėjom kadais.
Mes jau nesuprantam minčių, o tikėjom tada.
Mes žvelgiam į tolį, kur kelias nubėgo,
O kelias užaugo žole, o mes kelio krašte.

Mes laukėm stebuklo, kaip rytmečio saulės šviesos.
Stebuklas atėjo, praėjo – mes vėlėj tamsoj.
Ir praskrenda paukščiai, ir numeta plunksnas ant žemės,
O žemė jau peri sapnus, lyg paukščius.

Mes matėme rytą, kai krito nuo lapų rasa.
Mes matėm, kaip bėgo per pievą mergaitė basa.
O dabar šaltas vėjas ir džiūstantys medžiai,
Ir skausmas po kojom, kur paukščiai paliko sparnus.

Mes žvelgėm į tekančią saulę pro medžių šakas.
Mes jautėm viens kitą ir spaudėm viens kito rankas.
O dabar mano rankose šautuvo vamzdis
Ir šūvis, ir riksmas, ir aidas, ir amžiams tyla.
       Ir šūvis, ir riksmas, ir aidas, ir žemės malda.