Tik įsivaizduok...

Kartais noriu įsivaizduoti kritimą ir paskęstu giliai savo mintyse. Sukuriu naujus vaizdinius, svajonių pasaulį ir nebenoriu nuo jo atitrūkti. Nusileidžiu į sunertų pienių paklodę. Tokią minkštą ir šviesią kaip tyriausia taika. Nematau nė blogio ar pykčio nuotrupų, tik idealią tuštumą be triukšmo. Ten netrūksta saulės spindulių prisilietimų ir lengvo lietaus lašų, krintančių ant randais išvagotos odos. Tie smulkūs lašai suformuoja patį gražiausią reiškinį-vaivorykštę. Bėgu pėdas kutenančia pieva ir nejaučiu jokio sunkumo,kuris slėgtų, jaučiuosi laisva kaip plevenanti vėliava danguje.
Jei tai būtų ne tik mintimis apipinta pasaka... Gyvenimas įgautų naują prasmę, naują viltį, šviesą tamsiausio tunelio gale,bet... Atsibostų bėgti ir jausti amžinąją laisvės euforiją, kurioje baigčiau save nuskandinti.
Pramerksiu melsvų vandenynų atspalvio akis, džiaugsiuos ir lėtai pakelsiu lūpų kampučius. Vėl esu čia. Jaučiu savo sunkius įkvėpimus ir rūpesčio akmenimis užsklęstą krūtinę...
Absurdo linija