Ar dar, Dieve, žiūri į mane?
Spinduliai Tavo žvilgsnio nuslysta maldos pumpurų nepravėrę,
Apkramtyta sklerozės, sugniužus po lūkesčiais 
Tavo Geroji Žinia,
Na, o svoris būties, rodos, iščiulpė viltį ir visą tikėjimo jėgą,
Glamžai?
Juodraštis prastas, Tave aš gerai suprantu,
Bet ir Tu gal galėtum įvertint sudrėkusią pastangą mano?
Vandenynas būties didis tiek, jog įžvelgt nepajėgiu krantų,
Nors parkritus matau,
Kaip ganykloj dangaus vėjas debesis gano.
Ne gerovės auksinės, šlovės, amžinybės prašau.
Leisk man, Dieve, liepsnoti,
Be sopesio plėnimi pabirti.
Lai mylėtųjų mano viltis tarsi daigas išaugs,
O aš oriai priimsiu senatvę, vienatvę ir mirtį.
Išdalink, išsijok.
Aš pasitikiu Tavo valia,
Nes riksmų ir keiksmų su giesmėm ir maldom nesuplaksim.
Vietos liko nedaug.
Pažymėk išmintim Tu mane,
Prieš išeinant į priešaušrius pilkus, sujungiančius dieną ir naktį.