Kai žiūriu į žemę iš viršaus, ji man neatrodo tokia didelė, kaip tada, kai po ją vaikštau. Iš aukštai aiškiai matau jos kontūrus, suvokiu jos pradžią ir pabaigą. Žinau, kad jai 900 milijonų metų ir liko dar panašiai tiek pat. Galvoju apie save. Man beveik trys šimtai metų, Nojus sulaukė devynių šimtų. Tikėtis devynių šimtų neverta, gerai būtų tiek pat nukeliauti, kiek jau nukeliavau. Kas pasikeis pasaulyje per tiek laiko? Aišku, pakis valstybių sienos, praūž bent keli pasauliniai karai ir, nežiūrint to, gyventojų padaugės dar kelis kartus. Susiformuos nauji ežerai, išdžius senesni, gal net pakis žemynų kontūrai arba Antarktida taps gyvenama. Dalis žmonių persikraustys į Marsą. Jau dabar, girdėjau, sparčiai dirbama prie šio projekto, sudarinėjami išvykstančiųjų sąrašai.

Na ir kas? Klausiu savęs, kas man iš to? Negaliu sau nieko aiškaus atsakyti.

Turiu tik stebėti kaip iki šiol ir nieko nesiimti?

O ko galėčiau imtis?

Iš viršaus viskas atrodo kitaip, netgi žmonių ašaros nepaliečia manęs asmeniškai. Aš kreipiu savo žvilgsnį kažkur toliau, į neperregimą kosmosą, lyg norėčiau įskaityti ten iškaltą žvaigždėse mano pasaulio ateitį. Bet žinau, kad niekas nieko neparašė ir sužinoti nepavyks. Tie apačioje kiekvieną minutę improvizuoja savo ir kartu aplinkinių likimus dabar ir čia, ir net sekančią sekundę nežino, kas bus toliau, tai kaip perskaitysiu, ko jie patys nežino.

Aš laukiu. Jau beveik tris šimtus metų laukiu, ką prasmingo jie išguldys. Nesikišu. Galiu palaukti dar tiek pat. Bet ir įsikišęs, ką pakeisiu? Nepakelsiu kiekvieno su savim parodyti, kokia Žemė graži ir verta mūsų meilės.

Greit leisiuosi, bet dar neturiu atsakymo, ką man su jais daryti. Su žmonėmis. Bendrapiliečiais. Greičiausiai vėl nusigręšiu, užsimerksiu ir užkišiu ausis delnais. Taip darau visada, kai būnu tarp žmonių.

O kol kas sulaikau kvėpavimą. Penkiolikai minučių. Ypatingais atvejais galiu nekvėpuoti dvi valandas, daugiau neištverčiau, ir tokį laiko tarpą esu išbuvęs gal tik kelis kartus. Paskutinį kartą tai nutiko per karą, kai amerikiečiai bombardavo Drezdeną, net negalvojau, kad jie kėsinsis į tokį gražų miestą, tad nusileidau iš dangaus, idant netrukdyčiau skristi jiems į rytus, bet bombos pasipylė stačiai man ant galvos, einant miesto gatvėmis ir aš, nieko nelaukęs, nėriau į šalimais esantį fontaną, išpuoštą nuogų moterų skulptūromis, viena kurių iškart ir užgriuvo mane visu svoriu, gulėjau sulaužytomis rankomis ir pažeistais sparnais. Greičiausiai ir dar kažkas buvo sulaužyta, nes negalėjau pakrutinti net pirštų. Apėmė paniška baimė, lyg būčiau pametęs draudimą. Lėtai skaičiavau minutes, sekundę po sekundės, ir meldžiau Dievo pasigailėti manęs.
 
 Suskaičiavęs buvau jau šimtą devyniolika minučių ir trylika sekundžių, protas, jaučiau, po truputį palieka mane, tik tada visai šalia sprogo dar viena bomba, kuri kilstelėjo velniop nuo manęs tą bobą, ir aš išnėriau į paviršių.

Apskritai, moterys retai mane užguldavo. Jei neskaitysim šito marmuro gabalo, kuris užsikorė ant manęs ne savo noru, tai lieka išvis gal viena, bet ir jai būtinai parūpo sužinoti, kuriam galui  nusipirkau tuos sparnus, niekaip negalėjo patikėti, kad jie patys užaugo. Vis kartojo, taip nebūna, tu meluoji. Įrodyk, kad tai tiesa, paskraidyk, ir atidarė langą. Aiškinti jai, kad turiu pasiruošti, negaliu šiaip be niekur nieko pakilti, turiu bent penkiolika minučių pabūti nekvėpavęs (žmogaus svoris nekvėpuojant penkiolika minučių sumažėja keturiais penktadaliais), buvo beprasmiška, ji įsikalė vieną frazę, esi melagis, ir atidarė duris, nes per langą, suprato, neskrisiu.

Su vyrais visada buvo lengviau, jiems nė velnio nerūpėjo, kas ten pas mane ant nugaros, greičiau nulydėdavo kokią laibakoję akimis ir jos užpakalį, nei stebeilijosi į mano nugarą.

Penkiolika minučių praėjo, galva vėl skaidri lyg vyno taurės po skalavimo programos. Deguonies trūkumas leidžia smegenims išsivalyti nuo šiukšlių. Dabar galiu leistis. Tereikia susirasti artimiausią oro uostą. Negaliu tūpti bet kur, kur pilna žmonių ir automobilių. Tai sukeltų chaosą, lyg vasarą iškritęs sniegas. Pasaulis per kokius penkiasdešimt metų smarkiai pasikeitė. Oro uoste visai kitaip, ten pilna skraidančių subjektų, tad bet kuris nusileidimas yra savaime suprantamas dalykas ir mane daugelyje jų jau pažįsta.

Deja, oro uostas manęs nepriima. Ir pats matau, apačioje klaikus vėjas, per tokį jovalą niekaip nepataikysi ant tako, greičiau jau atsitrenksi į kokį angarą, kaip koks amžinai neišsiblaivantis kombainininkas. Ką gi, ne pirmas kartas. Pasuku piečiau, gal ten bus ramesnis klimatas.

Pamenu, kartą visai šalia išvydau taip pat skriejantį žmogų, tik jis buvo be sparnų, užtat ant kojų jam buvo prikabintos slidės. Po to dar vienas, dar ir dar, gal kelios dešimtys paukščių žmogaus pavidalu lygiais intervalais katapultuodavosi nuo stataus įrenginio. Taip susipažinau su pačia įspūdingiausia sporto šaka. Žmonės negali neskraidyti, jiems tai įaugę į smegenis. Jaučiausi taip, lyg būčiau įsimylėjęs savo motiną. Pirmas žmogus paukštis, kuriuo žavėjausi, buvo vokietis Jensas Vaisflogas, net ir pavardė Baltaskrydis kreipė jį ne bet kur, o į dangų. Paskui sekė austrai Morgensternas (Rytožvaigždė), Kraftas (Jėga). Nepraleidžiu nė vienų varžybų. Bet dabar vasara, paukščių su slidėmis ant kojų atostogų metas.

Iki kito oro uosto matau kad nenuskrisiu, turiu rasti atsarginį nusileidimo taką. Autostrada netinka, dairausi pakankamai tiesaus kaimo keliuko. Deja, ir jie pilni automobilių. Pats pikas.

Tada į fontaną pakliuvau ne šiaip sau. Buvau užverbuotas nacių, tiksliau koks ten užverbuotas, užpelengavo mano skraidymo seansus, nukabino nuo dangaus skliauto kaip peteliškę  ir privertė dirbti reichui. Pašto karveliu. Priešintis neturėjau šansų, o tada net ir nenutuokiau nacių nusikaltimų mastų, net negirdėjau nieko apie jokius nusikaltimus, juk jie kovojo prieš komunistus, tad aš labai ir nesispyriojau. Ir darbas buvo ne iš sunkiųjų: kai kada pasiųsdavo su itin slaptomis depešomis arba, kaip jie vadino, reichskanzleipapier  į brolišką Italiją arba Šiaurės Afriką, kur kovėsi narsūs generolo Riomelio kariai. Su Riomeliu bendravau asmeniškai, puikus vyras, prie Hitlerio ir Musolinio manęs nė karto neprileido, nors jie, aišku, žinojo, kas pernešinėja jų aukso vertės popierius.

Kaip tik grįžinėjau iš Milano, kur dučė turėjo eilinį pasirodymą  tautai. Jo laiškas fiureriui buvo labai svarbus (taip man sakė adjutantas), galintis turėti įtakos karo baigčiai, jokiu būdu negalima jo prarasti. Si sinjore,  savaime suprantama, ir užsikišau paketą prie krūtinės. Patikimiau paslėpti negalėjau, adjutantas galų gale ir pats tą suprato.

Nežinau, ką būtų pakeitęs tas laiškas, bet adresato jis nepasiekė. Naciams buvau dingęs amžiams. Bet rusus, spėju, žiauriai sudomino. Subombarduotas ir sugriautas Drezdenas (kokia prasmė buvo taip jį suarti, man liko neaišku) atiteko jiems, o kartu su miestu, kaip papildomas suvenyras, ir aš. Kaip tik rusai mane ir išgraibė iš to fontano. Aišku, nė velnio nepatikėjo pasakomis apie  Dievo man dovanotus sparnus, įsirašė į savo karinių trofėjų sąrašą naujausią nacių genetikos mokslo stebuklą ir išgabeno į Maskvą. Neperšlapamas paketas su laišku buvo neginčijamas mano kaltės ir tarnavimo Hitleriui įrodymas.

Vis tiktai neapleidžia mintis, kad galbūt tas laiškas pakeitė karo baigtį, tik ne ta linkme, kurios laukė fiureris. Neveltui sakoma, kad informacija geriau už automatą.

Nusileidžiu bet kur, neturiu jėgų. Kairėje kukurūzų laukas, nebėgsi gi per aukštesnius už save medžius, todėl renkuosi dešinėje esančią ganyklą. Gyvulių nėra, tik batai gali gerokai susiteršti karvių šūduose. Jei nepasiseks.

Kai užsimenu apie šūdą, iškart prisimenu Jurijaus žodžius. Gagarino. Mažas šūdo gabalėlis ir viskas, niekas daugiau neatėjo į galvą, kai žiūrėjau į Žemę. Iš ten.

Jis bakstelėjo pirštu į lentyną su indais virš galvos, bet turėjo, aišku, galvoje dangų. Sėdėjome ankštoje virtuvėlėje, kambaryje miegojo žmona ir dukrelės.

Supranti, tokia beribė erdvė, tokia begalybė ir kažkoks mažas šūdo gabaliukas! Mes galvojame Dievas, Leninas, o ten - koks Dievas, koks komunizmas, viskas taip laikina, taip menka. Partijai, savaime suprantama, to nesakiau, ji nesupras. Tik tas, kas skraido, gali tame susigaudyti.

Ir susivertė paskutinę stiklinę į save. Paguldžiau jį ant suolo be sąmonės, o pats išėjau dar paskraidyti.
Kitą rytą jo neliko.

Vienintelį apdovanojimą gavau iš Brežnevo. Nei kryžiaus, nei dar kažko iš nacių nesusilaukiau. Užtai gensekas įsegė socialistinio darbo didvyrio žvaigždę. (Nesupratau, kada ir kur spėjau tiek daug prisidirbti, kosmonautų ruošimo centre tikrai nepersidirbau. Klausti, žinoma, buvo ne vieta ir ne laikas.) Ir įsisiurbė į lūpas. Iš netikėtumo truputį atsilošiau, bet užpakalyje stovėję partijos bičiuliai grubiai gražino mane į pradinę stovėseną, ir paskendau meilingame bučinyje. Storos lūpos apžiojo visą mano burną, o riebi nosis užspaudė abi šnerves, ir aš nusiteikiau ilgai padėčiai be deguonies, senu įpratimu pasiruošiau skaičiuoti minutes, bet viskas baigėsi, ačiū dievui, greičiau, po pusės minutės tapau vėl laisvas.

Visai arti nusileidimo pievos dešinėje išvystu kitą skraiduoklį. Visada žinojau, kad esu ne vienas. Ir iki manęs, ir po manęs tų paukščių bus dar daugiau, tiesiog istorijos eigoje tokie išsigimėliai (kažkas netaktiškai yra mane taip pavadinęs), buvo išnykę kaip dinozaurai, betgi angelų įvaizdis neatsirado iš niekur, reiškiasi tokie buvo, ir tai, kad žmonės dažnai sapnuose skraido, irgi išduoda genetinį refleksą, kuris tiesiog kol kas yra nunykęs, bet pats siekis pakilti aukščiau kasdienybės, buities, išskleisti vaizduotės sparnus virš sustabarėjusių stereotipų - reiškiasi neįtikėtinais žmonijos atradimais, ir tai tik sustiprina mano įsitikinimą, kad esu vienas pirmųjų, o gal pirmasis po daugelio metų (nors kas yra daugelio, kai žmonija gyvena jau 900 milijonų metų?), pranašaujantis ypatingą gebėjimą žmogui reikštis visais judėjimo būdais.

Bet šis skraiduoklis - su slidėmis ant kojų. Tada suprantu, kad net ir vasarą jie neišsižada savo aistros. Tik jis nevilki oficialios aprangos, iki pusės nuogas, pakankamai šilta, ant galvos mūvi šalmą. Iš jo ir atpažįstu savo favoritą - Kraftas. Priartėju. Jis irgi mane pamato. Nusišypso, nė kiek nesutrinka, tikriausiai jau yra ir anksčiau matęs. Niekada perdaug nuo jo ir nesislėpdavau, gal net kai kada ištraukdavau jį ilgesniam skrydžiui, nors ir esu už sąžiningą konkurenciją sporte, bet simpatija yra toks dalykas, kad kartais ir nesusilaikai.

Klausiu, kaip laikaisi, Štefanai? Dabar suprantu, kad jį yra pagavusi oro srovė, jis pats toks mažiukas, o slidės milžiniškos kaip sparnai - laiko jį ore. Jei dar nekvėpuotų bent penkiolika minučių, būtų išvis kaip reklaminė skrajutė, kurios niekas niekada nepajėgtų nuleisti ant žemės.

Puikiai, atsako Kraftas, tik negaliu nusileisti.

Aš tau padėsiu, ir nuskrendu tiesiai prieš jį kelis metrus, išskleidžiu statmenai vėjui sparnus, jų ilgis kiekvieno po pusantro metro, oro masė už manęs ima netekti buvusios galios, ir Kraftas (Galia) palengva leidžiasi žemyn. Palydžiu, kol nutūpia, o tada ir pats nusileidžiu. Grįžtu iki jo, jis jau išsitraukęs mobilų ir nustatinėja savo buvimo vietą.

Oho, nuskridau net trylika kilometrų nuo treniruočių bazės! Jei ne tu, nežinau, kur būčiau atsidūręs, Italijoj?

Kaip tik skrendu ten, prasitariu. Bet tavęs tikriausiai jau ieško, tuoj sulėks čia spauda ir visa kita, geriau aš eisiu.
Tikrai, ana jau atskrenda malūnsparnis. Iki, moja man Kraftas, kol dingstu netoliese esančiame miškelyje. Girdžiu policijos ir greitosios sirenas sau už nugaros.

Nežinau, kodėl žmonės retai pastebi mane skrendantį danguje. Dažniausiai jie eina įsmeigę žvilgsnį į žemę, lyg ieškotų kažkieno pamestų pinigų. Arba iš anksto pratintųsi prie vaizdo, kuris lydės juos visą laiką, kai bus mirę. O ir tie, kurie pakelia akis į dangų, greičiausiai išsigąsta to, kad vakar padaugino. Kaip bebūtų, niekada nekyla jokio ažiotažo dėl mano padėties ne Žemėje.

Drezdeną bombardavo vasario viduryje, o abu vadai mirė beveik tuo pat metu balandžio pabaigoje. Vadinasi, laiko pakeisti karo eigą jie turėjo,  arba bent jau viltį tai padaryti. Jei ne mano prapultis.

Kažkodėl apie tai pagalvoju ir tą pačią akimirką smengu į kažkokį gilų šulinį pamiškėje, kurio anga apaugusi žole ir menkais krūmais. Išskleisti sparnų neturiu pakankamai erdvės, beviltiškai jie plakasi į sienas, išjudindami milžinišką akmenį, kuris pasiveja mane ir prislegia mirtinai po vandeniu. Štai aš ir vėl Drezdene, būk pasveikintas. Prie krūtinės neperšlapamas paketas, kaip tada, tik dabar jo jau niekas niekada neperskaitys, nes pamiškė, tai tau ne pasaulinis miestas, ir po šimto metų statusas gali išlikti toks pat - pamiškė.

Imu skaičiuoti minutes, iš įpročio, nes suprantu, kad tai beprasmiška. Pakete Lietuvos Kovo 11 Nepriklausomybės atkūrimo aktas. Originalas. Saugotojas nusprendė pasipelnyti, taip man pasakojo užsakovas. Po kelių dienų praneš apie dingimą, vagystė ar kažkas panašaus. Pirkėjas italas, visokių dokumentų kolekcionierius, o gal gudrus vertelga. Aišku, pasirinktas buvo mažiausiai pastebimas gabenimo kelias, tai yra aš, o ir man šimtas tūkstančių atrodė solidi alga. Tik dabar jų negausiu. O ir kam jie man šulinyje? Šūdo gabaliukas, okupacijos ir nepriklausomybės - viskas šūdo vertės, pagalvoju.

Šimtas devyniolika minučių ir keturiolika sekundžių. Oho, pastebiu savyje išaugusį pakantumą deguonies stygiui.

Kai žiūriu į žemę iš apačios.
 

                                                    Jaučiu didelį dėkingumą forehater.