Pavasario prologai II
Glamonė lašo slys per sirpią odą
Ir audrins tai, kas gyva po paviršium.
Tu eliksyras ar cukruotas nuodas?
Kodėl aš lydausi, ko karštligiškai virpu?
Ko mano kūnas man nebepaklūsta,
Ko visos ertmės pilnos tvinksnių šėlo?
Pažyra šukėmis tylaus kuklumo lukštas –
Glamonė lašo ką tik jį praskėlė.
Dabar koks skirtumas – versmė tu, tirpsmas, krikštas?
Svarbu, kad slysti pamažu per odą,
O aš dejuoju ir droviuos prašyti
To eliksyro ar cukruoto nuodo.