Pavasario prologai I
Užklojo gal nuometą, vystyklą,
Bet ne šermeninę drobulę dangus –
Akytą, ažūrinę, drykstančią saulei bekylant.
Gali apsispręsti –
Turi ar jėgų tu prabust,
Ar nersi tarp grumstų su kurmiais į tamsą ir tylą.
Pritilo giedoriai.
Sustabdė šiaurys vestuves,
Tarytum bekraitę martelę išvydęs gobšus senas tėvas.
Mes šoksim ant gruodo,
Nes laikas klausyti savęs,
Gyvenimo geismas paplūdęs kai upėmis bėga.
Nejau suturės baltas graimas gyvųjų šokius ir giesmes?
Jaunystė pavasario
Gerbia ne kruviną auksą.
Įspindusi saulė vualį nuo lauko nusegs
Ir vėjo glamonė pašiauš
Susilenkusį stabarą sausą.