VIENO VEIKSMO DRAMA

         VEIKĖJAI:
                          Sokratas, pirmasis filosofas, Atėnų teismo nuteistas mirties bausme.
                          Prokrustas, plėšikas, galvažudys ( dabarties serijinių žudikų prototipas).
                          Sokrato mokiniai ( trys).
                          Prižiūrėtojas.


         Veiksmas vyksta paskutinę Sokrato gyvenimo naktį, Atėnų kalėjimo kameroje 399 m. per. Kr., trisdešimtoji naktis laukiant mirties bausmės Du gultai, ant kurių guli Sokratas ir Prokrustas. Sokratas atsisėda ant gulto. Girdisi kaip tyliai knarkia Prokrustas.

         I SCENA

         Sokratas ( ramiu, pavargusiu balsu). Taip. Man patinka mąstyti. Aš myliu išmintį. Aš esu filosofas. Tik, ar reikia mano mylimiems atėniečiams jos? Ar nemelavo Delfų orakulo ištarmė, kai buvo pasakyta, kad už Sokratą žemėje nieko nėra išmintingesnio? Ar nepasijuokė dievai iš manęs antrą kartą, kaip ir pirmą, kai mane sukūrė tokį nepanašų į Polikleito skulptūras, jau nekalbant apie Fidijo dievus? Bet ar ne aš pirmas juokiausiu iš savo riestos nosies, kuria galiu užuosti visus dangaus kvapus? Ar nesijuokiau iš savo trumpų kojų ir kūno smarvės? Bet ar nesijuokė iš manęs? Juokėsi, labiausiai, žinoma Aristofanas. Jo komedija nuo rytojaus, ko gero, taps dar populiaresnė. Ar supranta jaunasis poetas Meletas, ką jis daro? Ar jis sąmoningai vaidina Anito ir Likono parankinį, ar siekia jų šlovės? Bet juokiausi ir aš, ir dabar juokiuosi iš teisėjų, nuolankiai priimdamas jų nuosprendį. Aš, kuris žino kas yra įstatymas, paklustu jų savivalei, ar tai ne juokas?

         Pasižiūri į kameros durų pusę.

         Sokratas. Aš niekada nebuvau sofistas. Juk visi jie tik paiki sikofantai, besimeldžiantys Plutui. Jiems niekada nerūpėjo tiesa ir žmogus prieš ją. Jie tuščiažodžiauja, jiems gerai moka. Žmonėms patinka tuštybė. Jie ja mėgaujasi. Ne, nebe reikalo Diogenas gavo spjauti į veidą tokiam sofistui, kai šis neleido spjaudyti ant jo prašmatniųjų kilimų. Protagoras, Prodikas ir kiti sofistai, jie žino viską, ir gramatiką, ir astronomiją, ir muziką, reikalui esant jie gali išmokyti pataisyti apavą. Ir visa tai už talentus, už auksą. Kuo jie skiriasi nuo heterų? Jie tokie pat. Ar galima pardavinėti išmintį?
         Dabar mane apkaltino kaip didžiausią sofistą, kad aš tvirkinu jaunimą, mokydamas savo nežinojimo ir žinoma atmetu dievus ir jų egzistavimą...

         Pabunda Prokrustas.

         Prokrustas ( piktai). Ką čia bambi, seni, duočiau į dantis, bet seniai jų neturi, išbarstęs būsi po Atėnų agorą. Miegotum geriau ir kitiems leistum. Kaip tu man nusibodai per tas trisdešimt dienų su savo kalbom...
         Sokratas. Rytoj, kai saulė nusileis aš užmigsiu Prokrustai, ir tau nebetrukdysiu.
         Prokrustas. Niekus šneki. Jūs sofistai, visą gyvenimą taip ir paleidžiat žodžiais. Kiek, jūs, žmonių pražudėte jais? Ir vis ne gana? Kiek jaunimo išmokėte naudotis savo žodžiu ir žodį paversti baisiausiu ginklu?
         Ar ne jūsų darbas yra Alkibiado nuopuolis ir išdavystės, pasityčiojimas  iš Hermio, rengiant puotas? O kas mokė Kritijų, kuris rašė savo tragedijas apie dievus, kaip naudingą apgaulę?
         Sokratas. Teisus esi, Prokrustai, žodžiu viską galima padaryti, galima ir užmušti. Tik iš kur visa tai žinai, lyg būtum visą laiką gyvenęs Atėnų gatvėse?
         Prokrustas ( pašaipiai). Tikrai? Aš mėgau pasiklausyti atėniečių, kai atgulę į mano lovą pasakojo apie savo gyvenimus. Ir tu pritari man? Man tai kalba Atėnų pasididžiavimas? Kaip tu ten save vadini?
         Sokratas. Filosofu.
         Prokrustas. Taip, filosofas. Taigi tavo amatas toks kaip ir tų visų niekingų sofistų, kvaršinti galvas tamsuomenei, bei jaunimui, ir traukti auksą iš kvailos diduomenės.
          Buvau vieną tokį prieš kelis metus pagavęs ir pasiguldęs į lovą. Ir, žinai kai jau norėjau patrumpinti jo kojas, jis tada išsižiojo...
         Sokratas. Ir tu jį paleidai?
         Prokrustas. Paleidai...  paspruko.
         Sokratas. O aš girdėjau, kad iš tavo lovos niekam nepavyko pabėgti...
         Prokrustas. Šaipaisi?
         Sokratas. Ne.
         Prokrustas. Taigi, jis prakalbo apie nemirtingumą ir pasišovė man parodyti... Ir parodė kulnis, kaip koks Hermis, išskrido. Nekenčiu sofistų.
         Sokratas. Ir tavęs neįtikino žodžio galia?
         Prokrustas. Įtikėjau savo kvailumu. Mane. Prokrustą, apgavo kažkoks sofistas!
         Sokratas. Nieko nuostabaus...
         Prokrustas. Ką čia nušneki, seni? Nori, kad perskelčiau tau plikę?!
         Sokratas. Kam tau vargintis? Mane rytoj ir taip nužudys.  
         Prokrustas. O gal man už tavo nužudymą dovanotų laisvę? Ir aš galėčiau nešdintis iš tų prakeiktų Atėnų ( sušunka). Nekenčiu Atėnų!

         Užkulisiuose pasigirsta nepatenkintas, užsimiegojęs prižiūrėtojo balsas.
        
         Prižiūrėtojas. Prokrustai, užsinorėjai rimbo?
         Prokrustas. Ne prižiūrėtojau, laisvės.
         Prižiūrėtojas ( pašaipiai). Ji jau aušta tau. Pažiūrėk. Šventasis Apolono laivas jau Pirėjuje, reiškia visos mirties bausmės bus įvykdytos ir galėsiu ramiai įsimiegoti.
         Prokrustas ( susinervinęs). Tai negi ir mane jau nuteisė, už akių?
         Prižiūrėtojas ( dar pašaipiau). Kaip ir tu visus buvai nuteisęs už akių sulyginimu...
         Sokratas. Žmonės visi panašūs, tuo kad mirtingi. Dievai apdairiai pasielgė neįdavę nemirtingumo ir amžinybės žmogui...
         Prokrustas. Tu seni, visada tokias nesąmones šneki?
         Sokratas. Ne aš daugiau klausinėju žmones ir klausausi jų atsakymų.
         Prokrustas ( išsišiepia). Kaip gi žinom, mes tuos tavo klausimus ir atsakymus, juk už juos ir sėdi?
         Sokratas. Ne, Prokrustai, aš sėdžiu už tai, kad žmonės nežino atsakymų. Kad žmonės nežino, kad nieko nežino, ir ramiai gyvena...
         Prokrustas. Na pasakei. Tu manęs paklausk.
         Sokratas. Kodėl tu, žudei nekaltus žmones?
         Prokrustas. Nėra nekaltų žmonių, Sokratai.
         Sokratas. O kokie yra?
         Prokrustas. Visi kalti kas netilpo į mano lovą...
         Sokratas. Bet tavo lova galėjo būti sumažinta arba padidinta?
         Prokrustas. ( didingai). Mano lova buvo viltis ir teisingumas.
         Sokratas. Tavo lova buvo iliuzija ir melas.
         Prokrustas. Kodėl gi?
         Sokratas. Todėl, kad paguldydamas į lovą, žmogui tu suteikdavai iliuziją, kad jis atitiks ją, tu jam melavai. Tu siekei visus sulyginti, bet tai gali padaryti tik mirtis.
         Prokrustas. Tik mirtis, ne pinigai arba neturtas?
         Sokratas. O kas išmatuos kuris mažiau turi? Diogenas, berods turėjo tik molinį puoduką atsigerti, kai pamatė kad galima atsigerti ir be jo išmetė ir paskutinį savo turtą.
         Prokrustas. Pas mane patekdavo irgi labai nevienodi žmonės, o palikdavau aš juos savo lovos dydžio...
         Sokratas. Bet tu neatsakai kodėl, tu, juos žudei.
         Prokrustas. Tai kodėl aš tada žudžiau žmones?
         Sokratas. Bet Prokrustai, tai aš tavęs to klausiau.

         Prokrustas griebiasi už burnos, tarsi norėtų sugriebti išsprūdusius žodžius. Vaikščioja po kamerą šnairuodamas į Sokratą ir burba panosėje.

         Prokrustas. Prakeiktas senis. Tu matai kaip jis mane atvedė prie mano klausimo ( garsiai). O žinai, Sokratai, Atėnų teisėjai yra teisūs, tave nuteisę. Ir po pirmo balsavimo, kai prieš tavo mirtį balsavo du šimtai dvidešimt teisėjų, po tavo kalbų balsavo jau penki šimtai, parodo kiek esi įgrisęs visiems su savo teisumu.
         Sokratas. Žinoma teisūs.

         Prokrustas žnekteli ant savo gulto ir spokso į Sokratą apsiblaususiom akim. Visa povyza byloja, kad jame kunkuliuoja prieštaringi jausmai. Kad jis ne tokio tikėjosi atsakymo. Sokratas tuo tarpu sėdi, kaip sėdėjęs.

         Prokrustas. Kodėl? Juk tave nuteisė nekaltą? Net kalėjimo prižiūrėtojai apie tai kalbėjosi. Girdėjau.
         Sokratas. Penki šimtai teisėjų yra papratę kad jų maldaujama pasigailėti, aš to nedariau, aš reikalavau teisingumo...
         Prokrustas. Girdėjau, kad tau kalbą gynybai buvo parašęs pats Livijus, ir tu atsisakei?
         Sokratas. Sakiau jam ir tau galiu atsakyti, kalba graži, tikrai, bet jau taip dievai surėdė, kad, nei gražūs batai, nei gražūs rūbai, nei graži kalba netinka prie mano veido...
         Prokrustas. Tegu mane į Tartarą nutrenkia Dziausas, sakė esi išminčius, o kalbi kaip paskutinis nešikas iš agoros. Prie vaido jam netinka cha – cha - cha – cha, sujuokinai.
         Sokratas. Aš ir jam ir tau kalbu rimtai.
        
         Prokrustas tik išsprogina į jį savo akis, tarsi jau apsisprendęs įvykdyti savo grasinimą, kai išgirsta, kad yra atidaromos durys.

         II SCENA

         Į kamerą paskubom įslenka trys apsigaubę veidus vyriškiai, juos pamatęs Sokratas nusišypso.

         I Mokinys ( pašnibždomis). Mokytojau, mes papirkom sargybą ir tu esi laisvas.
         Sokratas. Atėnuose?
         II Mokinys. Ne, reikės bėgti pas Kritono draugus į Tesaliją.
         Sokratas. Ne, aš pasiliksiu Atėnuose.
         II Mokinys. Bet mokytojau, rytoj tave Atėnai nubaus mirtim.
         Sokratas. Ne Atėnai mane nubaus, mane nubaus nežinojimas.
         I Mokinys. Bet kodėl mokytojau, atsisakote, juk visą gyvenimą mokėte kovoti už teisingumą?
         Sokratas. Būtent, kad mokiau ir negaliu bėgti. Būsiu aš Tesalijoje, ir visi šaipysis iš manęs sakydami, žiūrėkit čia tas pats Atėnų Sokratas, visus mokė apie dieviškąjį teisingumą ir pats paspruko nuo to teisingumo. Ne, mano mokiniai, aš pasilieku, kad teisingumas triumfuotų, poryt Atėnai kalbės, kad Sokratas buvo nekaltas nes savo mirtimi ir nuolankumu tai įrodė.
         Prokrustas. Bėk beproti!
         Sokratas. Eikit, negerai jei kas jus čia užtiktų, ir atminkit, kad teisingumas nėra tušti žodžiai, kartais reikia paaukoti gyvybę vardan jo triumfo.
        
         Mokiniai apkabina Sokratą ir tyliai išeina, už scenos girdi kaip prižiūrėtojas atiduoda jiems pinigus.

         III SCENA

         Prokrustas kaip įbestas stovi prie Sokrato gulto ir žiūri į nuleidusį galvą filosofą.
    
         Prokrustas. Žmogau, ar tu supranti, kad dabar antrą kartą nuteisei save?
         Sokratas. Tu, Prokrustai, labai greitas teisti.
         Prokrustas ( išdidžiai). Na toks jau mano amatas, buvo.
         Sokratas ( apgailestaudamas). Nieko aš nenuteisiau per savo gyvenimą. Teisėjai priimdami sprendimą nuteisė save.
         Prokrustas. O tau, negyvam kokia iš to nauda?
         Sokratas. Pirmą kartą gyvenime uždavei teisingą klausimą, į kurį verta atsakyti.
         Prokrustas. Susimildamas?
         Sokratas. Aš juk sakiau savo mokiniams ir tau pakartosiu. Pabėgęs aš būčiau nelaimingiausias žmogus žemėje, nes teisėjai jaustųsi teisūs mane nuteisę, o dabar to nebus. Sokratas jiems įrodė, kad nėra bailys ir tokiu nebuvo. Gal jie patys ir papirko tą sargybą ir pakišo mano vargšams mokiniams tą idėją, nes jie supranta, kad poryt juos nuteis Atėnai. Juk po tų visų negandų, kurios ištiko per pastaruosius metus miestas, gali pradėti atsitiesti. Reikia tiek nedaug, siekti visuotinio gėrio, mažinti blogį.
         Ar galiu aš bėgti dabar, kai teisėjai padarė blogį, nuteisdami mane dėl dviejų poetų jausmingų žodžių, juk mano atėniečiai dar vaikai, jiems reikia mokytojo pavyzdžio ir aš jį duosiu jiems. Nedidinsiu blogio, nebėgsiu, o pasitiksiu savo saulėlydį nekaltas...
        
         Atsivėrė durys ir į kamerą įėjo prižiūrėtojas.

         IV SCENA

         Prižiūrėtojas. Laikas, Sokratai, laisvėn.
         Sokratas. Gerai pasakei žmogau ( Prokrustui). Matai Prokrustai, teisėjai šią akimirką švenčia savo pergalę, bet greitai triumfuos teisingumas. Tik dėl to yra verta gyventi, kad vieną dieną triumfuotų teisingumas. O ne bėgti kur į pasaulio kraštą, nešantis savyje nekaltumą, bet tai nėra įrodymas, tas bėgimas.
         Prokrustas. O jeigu tas tavo dieviškasis teisingumas triumfuos kaip tu sakai tik vieną dieną? O išaušus kitai vėl visi eis dirbti savo darbų?
         Sokratas. Taip ir turi būti, nes tokie yra žmonės ir toks yra žmogus kiekvienas atskirai. Jis gyvena savo gyvenimą...
         Prižiūrėtojas. Baikite čia tuos savo sofistinius išvedžiojimus. Greit pasimatysite (Prokrustui). Neįsivaizduoji žudike, kaip greit.
         Prokrustas. Sudie Sokratai ( prižiūrėtojui). Gaila, nepakliuvai tu man anksčiau, būtum seniai Tartare, kur tavo ir vieta.
         Prižiūrėtojas. Dar prašaisi būti nuplaktas.
         Prokrustas. Daugiau apie nieką ir negalvoji, tik apie plakimą?
         Prižiūrėtojas. Eik Sokratai, laukia tavo mokiniai.

         Sokratas apžvelgia kamerą, persibraukia ranka per barzdą, kažko nusišypso ir lėtai išeina, eisena žmogaus, kuris atrodo išeina pasivaikščioti į agorą. Paskui jį išeina prižiūrėtojas, ir užsklendžia duris. Jau visai išaušus. Naktis pasibaigė.

         V SCENA

         Vienas likęs Prokrustas.

         Prokrustas. Taip aš visą gyvenimą vykdžiau savo teisingumą, nepalikdamas sau teisės suklysti ir pasigailėti... Pasigailėti... Sokrato nepasigailėjo, o manęs?
         Aš žinau, kad nieko nežinau.
         Kodėl tu žudei, Prokrustai?
         Aš žinau, kad žudžiau, bet nežinau kodėl, nes aš esu... Palaukit, o gal aš buvau žudymo sofistas? Koks skirtumas, ar nukirsti kojas, ar negyvai užtampyti, jeigu tai yra vedama minties, kad visi turi būti lygūs, nes jie tokie demoniškai skirtingi, kad tik Prokrusto lova vienintelė išeitis... Išeitis...Išeitis...

UŽDANGA

         Keletas paaiškinimų.

         Prokrustas, mitinis Atikos plėšikas, savo aukas guldydavo į lovą ir per dideliems nukirsdavo kojas, per mažus ištemdavo, žudikas – maniakas.
         Kritonas, Alkibiadas, Kritijus – artimi Sokratui žmonės mokiniai.
         Sokratas iš tikrųjų iškalėjo trisdešimt dienų laukdamas mirties bausmės, ir atsisakė pabėgimo, kurio troško ir mokiniai ir teisėjai ir visas miestas. Jis įrodė, kad filosofas turi gyventi taip kaip moko, dėl to yra autoritetas ir šiandien, statomas į lygią gretą su didžiausiais žmonijos moraliniais autoritetais Jėzumi, Buda.
         Prokrustas „ patalpintas“ į vieną kamerą, kaip antagonistas Sokratui, turėjęs tikslą savaip sulyginti visus žmones, kaip Sokratas norėjęs sulyginti per išmintį.