Šaknies baltas siūlas
Jau siuva kaštono sagutę prie žemės,
Per porą dienų 
Pro pažiurpusią pievą žalumas ištvino it graimas.
Rūšiuoja vėjūkščiai,
Kas linksta, kas lūžta nusenęs,
Kas kyla, prasideda,
Kas apmaudauja ir baigias.
Droviuos, kai žvalgaus pumpurų –
Abu mes po rudenį braidom,
Sunku patikėti, jog skraidėm,
Nes šiandien vos vos beropojam.
Štai meilės laiškai 
Ant pageltusių lapų ir jau neįskaitomos raidės.
Nors kam jos?
Žinau mintinai, juk ne šiaip sau it maldą kartojau.
Aure, 
Ant galvų mums žiema dovanojo po žvilgančią šerkšno karūną,
Kuri sėdint įsauly net žydint sodams netirpsta.
Tyli.
Nesakai, kad šioj žemėj stebuklų nebūna.
Jie saujoj nelieka. 
Ko sprūsti iš virpančių pirštų?