Kažkaip mums nepavyksta išsinarplioti iš žodžių raizginių,
Lyg mes klajotume po beprasmybės raistą.
Nors, sako, saulėje taip pat yra dėmių,
Jų paieškoms abudu laiką gaištam
Pikti, apžilpę, nepaguodžiami.
Glamonių stygius ten, po kerpių kailiu.
Pro mano lūkesčių žabangas praeini,
Tulžingas žvilgsnis lyg po mente peilis.
Tylos nedaug – kol dūsta kažkuris.
Skeveldra žodžio sąmonės nesiekia.
Kodėl širsti? Manęs nebeturi,
O aš tavęs netrokštu suturėti.
Štai taip ir spurdame suplyšt nedrįsdami,
Lyg viens be kito nei dienos netversim,
Nelyg buitis, laiminga bei rami,
Užterštų šventą atminimų versmę