Jau darosi pikta. Atrodo, vaikštau žemės paviršiumi, o paskui mane - minios tokių pat klonų... Kopijuojančių mano žingsnius, veiksmus, žodžius, mintis. Atrodo, jei nusižudyčiau, visi darytų taip pat. Atrodo, net ir mano oras, mano nuosavas oras, plaučių alveolėse taptų ir jų... Ar kitiems skauda būti jais? Nes man kartais taip. Tačiau neseku minia... Nekvėpuoju tuo, kas svetima... Jaučiu, kaip kiti siurbia energiją iš manęs, ir aš tampu tik maža dulkė, skrajojanti skausme, tuščia ir akla...
Noriu vienatvės. Tos saldžios, jaukios vienatvės, kuri suprastų mane tyloje, kuri apgaubtų sava šiluma, kurios negali man duoti nė vienas šios žemės hibridas. Atrodo tik Ji, tik Ji viena, gali suprasti mano vidinius spazmus... 
Virpu iš noro susilieti su Ja. Išgirsti tai, ką Ji dusdama man bando pasakyti, ką Ji slepia nuo manęs amžinybę. Bandžiau Ją prisijaukinti, bandžiau prie Jos prieiti, kaip prie tyros, nekaltos ir trapios būtybės miške, kuri trokšta gyventi, tačiau tu – ne... Maitinau ją savo meile, rūpesčiu, tikėdama, kad taip Ji prieis. Ar to maža? Ar turėjau klauptis prieš Ją ir maldauti tiesos? O gal aš kažko nesuprantu? 
Dėlioju galvoje puzlę iš padrikų faktų, tačiau mano dėlionė neturi spalvų. Tik iškreiptos formos, kuriose nemoku gyventi. Todėl ir noriu Tavęs. Noriu Tavęs visa savo siela, kūnu ir protu. Siekiu Tavęs lyg išganymo, kaip didžiausia kalinė šioje žemėje, kalinti nuo kruvinų rankų prieš save.  Noriu Tavęs mele, neapykantoje, skausme, nes atrodo ir kančia čia mane gydo. Gydo, nes suprantu, kiek verta laimė. Jei kančioje jaučiu ekstazę, euforiją, nes Tu čia, įsivaizduoji ką jausčiau būdama šalia? O gal taip ir geriau? Nes abejoju, ar mano vidus pavilktų tokį gėrį, tokią gyvenimo malonę. Man būtų gėda, drovu jaustis tokiai laimingai, kai aplink visas pasaulis griūva “dūžtančiose formose”...
Bandžiau Tave atrasti knygose. Deja, milijonas istorijų, o tarp jų Tavęs nė kvapo, nė menkiausio bohemiško smilkesio. Ieškojau ir gamtoje. Tačiau, ar ten galiu Tave rasti, kuomet esu apsupta meilės to, kas esu – gamta. Su ja susilieju visomis gyslomis, kuriose kraujas teka ta pačia vaga kaip ir mudvi. Tačiau man kažko trūksta ir vėl viskas išnyksta kaip laumės rūkas, paslaptingai gaubiantis ryto žarą. Ir taip amžinai. Sekioju Tave Tavo pėdomis smėlyje per audrą... Gal man nelemta pajusti Tavo prisilietimo, kuris taip gundo noru... Gal man nelemta? Galbūt turiu eiti ir eiti, bet ne paskui Tave. Juk numirus mes būsim amžinai, bet ne čia...