Laše beržo sulos atsispindi dangus.
Tiek nedaug visiškai kartais reikia –
Saulė, vėjas... Kaip gurkšnis gaivus.
Vėl pavasaris! Džiaugsmo, lyg vaikui!

Atlapoti langai, išlukštenta širdis
Ir šalpusnio žiedelis į šviesą.
Nuo lazdyno auksinio stebuklo prikris,
Spalvomis tuoj žavėsimės dviese.

Vyturys virš pakvipusių meile laukų –
Ima – siela drauge uždainuoja!
Pažiūrėki, kaip šitam pasauly gražu –
Jei prašytų, nupieščiau taip rojų.

Su minkštai išpurentais paukštelių lizdais,
Nejučia susinėrusiais pirštais.
Debesų avinėliais vilnoniais baltais...

Visa tai į poeziją virsta...

2019 m. kovo 7 d.