A mon tuo rek? Ka išlendo i lauka,
Nu kramės nupot vies po vėina plauka.
I zelkuorio veizietėis jau nepoikē,
Ė kuojės nebrem – plumptiuojo kap kloika!

I šali akis sok ė muotrėškas, ė mergas –
Ligo so vuožio būtiuo sosėkergės.
A mon tuo rek – ka kėimė kelės skrabės
Dīvuotomės, ka mona kuots nuknabės!?

Vo jēgo nuorio sosėtėkt draugieli,
Prisiet mon ropūžint i kalnieli...
Ė vėsa puomietė jau nusieta krīželēs,
Prisėmėnėmās ė vaikīstės abruozdelēs.

Atruoda, kap i šūda doubė būtiuo smėgės:
Je pasenā – to nurašīts, atpėgės.
Ė pasėspordoltė če nikap negaliesi –
Tik tuoliau smėgsi, tūpsīs ė smėrdiesi.

A mon tuo rek? Ėš tuo pasaulė dingės,
Gal Anam svietė būsio kėik pabringės?
A tep, sakau, so šūdėno ė laikėno
Gīvenėmo po bėški atsėsveikėno?