Nutilo varpo skambesys,
pilkam skliaute bažnyčios bokštai švyti.
Lietus lyg Dievo ašara skaidri,
šaligatviais ir gatvėm ritas.
Stogus nuplauna, girdo upelius
ir ežerus nusekusius.
Lietus, varpai, pilka padangė,
paukštis permerktais sparnais
ir atmintis per lietų vedasi už rankos.
Rūkuoto ryto labirintuose paklydę kryžiai,
lietaus lašai priglunda prie nuogų šakų,
prie šalto kapo, lietų žemė geria godžiai
ir žiedas nepabūgęs rudenio šalnų.
nejaugi taip be priežasties pasaulį kūrė Dievas,
kad paviešėję jo sode išnyktume lyg niekas.
Ar gali būt tokia klaida, ar gali būt tai dovana,
tokia didžiulė ir subliūkštanti staiga,
lyg debesis išlijęs lietų. Paklydo akys
rudenėjančiuos laukuos, lyg paukštis dangaus mėly,
nejaugi taip be priežasties man dovanojai gėlę?

2018.09.23.