Puolęs angelas
Gaubias vakaras melsvą ažūrinę skraistę,
Sėdi angelas medy, nuleidęs sparnus.
Jam kažko rojaus paukščiai be saiko pripaistė,
Tad ir rymo jis vienišas, liūdnas, tylus.
Po žvaigždynus skalikai vėl antis nešioja
Ir vis taikos aploti, iš pasalų kąst...
Byra plunksnos ir ašaros karčios iš rojaus
Į užsnūdusio vėjo klajūno rankas.
Skleidžias vakaro sutemoj baltos lelijos,
Vėl po ežerą braido pavargęs lietus,
Nuo dienos rūpesčių anksčiau laiko pražilęs,
Jis nulyja tolyn, nepažvelgęs į mus.
Puolęs angele, mano baltasis bičiuli,
Laumės užtvenkė sodą akių ežeruos,
Bet nereik nusimint, mielas drauge, juk turim
Duonos riekę, kurią su tavim dalinuos.