Aš visuomet kalbu tiesą. Ne visą, nes nėra jokio būdo jos išsakyti. Išsakyti ją visą, paprastai sakant, yra neįmanoma — tam trūksta žodžių. Tačiau per šią neįmanomybę tiesa prisiliečia prie tikrovės. Žakas Lakanas
 
Tiesa — žyminis (ženklas, sąvoka), kuris duotas betarpiškai patirti individualiai, o ne išsakyti, nes mano buvimas yra nuspręstas besąlygiškai būti stokoje (neišskiriant ir žyminių), kad ir kiek prikurčiau žyminių-pakaitalų (o kiek jų prikūrė žmonija!), jie tik priartės prie pačios tikrovės, bus apspręsti mano gebėjimais, sielos ir sąmonės darnos išraiškos. Aš tarsi virš žydinčios pievos bitė darbininkė renkanti žiedadulkes matančiomis sielos akimis ir nešanti jas į avilį — kalbančią sąmonę, kurioje sielos surinktos žiedadulkės taps medumi — žyminiais, mano kalbėjimu, mano kūryba apie pačias surinktas žiedadulkes ir žiedus. Kokiomis matančios sielos akimis surinksiu žiedadulkes, toks bus ir medus — mano tiesos sakymas, kūryba — saldus ar kartus, besąlygiškai atskiras, man ir tik man melancholiškas kaip ir pati pieva, iš kurios rinkau — ji tik vienam akimirksniui kupina spindinčio besiveržiančio džiugesio, kurį akimirksniu pakeičia egzistencinis liūdesys, beje, jis ir yra arčiausiai tiesos, galbūt, pati tiesa ir yra tyla matančioje sieloje liepsnojanti manyje. Nėra tokio žyminio, kuris užgesintų besąlygiškai įaugintą manyje stoką, geismą. Visgi yra toks žyminis — mirtis, nors ir ji pati patiriama tik individualiai juslėmis, kalbanti sąmonė bejėgė ją perteikti ženklais: akimirka vis dar liepsnojantis — kitą akimirką nebylys ir užgesęs kūnas... štai tame akimirksnių tarpe ir yra neišsakoma tiesa, viršijanti man suteiktas stokoje galias, savo negalias perkeliu į Visagalybę, kuri, tarsi, yra už manęs, bet stokojantis nesuvokiu, kad JI yra manyje ne tik kaip žyminis, bet JIS gyvas tik manyje. Žemiškas mirtingasis ir laikinas niekada ir niekaip negali išsiveržti iš nuspręstos stokos galių, jis gali savo pastangomis apriboti stoką, gali tapti „šventu“, bet Dievu — niekada...