Aš neišeisiu, aš niekur neišeisiu,
Nekviesk, naktie, juk dar tikrai anksti.
Galbūt vėliau, kai mėnuo tyliai leisis
Toli už miško, žemės pakrašty.
 
Tada pašauk, kai pirmą saulės blyksnį
Nuo kalno sveikins ąžuolo šaka.
Paliksiu jį, visus medžius paliksiu,
Nors ir liūdės pušelė vieniša.
 
Taip norisi tikėt, kad bus pavasaris šis mano,
Beržo penktam aukšte gegutė užkukuos,
Žadėdama, jei ne sugrįžtančių jaunystės metų,
Tai atsibusti sapno degančiuos delnuos.
 
Argi blogai, jeigu širdis dar trokšta
Pabūt linų lauke po mėlynu dangum,
Arba užkopt į aukštą laimės bokštą,
Tenai atgimt Dievo skirtu žmogum.
 
Nekviesk, naktie, palik dar minutėlei,
Kol žaižaruoja sieloje viltis.
Tegul dar šviečia džiaugsmo kibirkštėlė
Prieš užveriant gyvenimo duris.