Ėjau apsvaigus nuo garsų
Ir pajutau – dienelė baigės.
Aš tyloje vienų viena,
Išalkusi, liūdna, pavargus.
Norėčiau sukti atgalios,
Bet suprantu – nėra kur eiti.
Ten, kur buvau – tik praeitis,
Jai visos nuodėmės atleistos
Ir klaidos pamirštos... Skubu
Į priekį... Jau žinau, ko noriu...

Svarbiausia – neišklyst iš kelio,
Jis visada parves namolio...