Tarp lauko, šiurpstančio ražienų pilka miline
Iki pat greitabėgių debesų
Erdvė pritvinkusi gerklingo gervių himno.
Ei, atsipeikėkit, pavasario skalsu 
Ir jo dienų jau nebe pilnas šimtas.
Visiems šėliojimams tik graimas dabarties –
Akim nematomas atsiminimų tvarstis.
Apsižiūrėk – blandaisi, ar kelies,
Į būtį kibirkštis ar trupinius pažersi?
Per šarvą nuospaudų išlįsti vis sunkiau,
Bet klaus tuoj pempė, ar esi tu gyvas?
Toks tas pavasaris – prie gyvo gyvą glaus,
Ražienų kailį nuo kalvų nudyręs.