Klausaus nakty, kaip už langų nerimsta vėtra,
Kaip stena namas, užkliudytas gūsio.
Ne pramiegoti teks, bet iškentėti
Gamtos stichijos šėlsmo laiką rūstų,
Teks išpažinti savo bejėgystę,
Senatvę vienišą, nebyliai poteriaujant,
Pajust, kaip kraujas, nebetilpęs gysloj,
Sekioti lūkesčius it sustreikavęs liaujas.
O vėtra siautėja ir anei kiek nerimsta,
Įlįsti taiko per mekniausią plyšį,
Užpūtus žvakę lyg jai būtų linksma,
Ak, bent kaip brėkšta, už langų išvysti!
Aplinkui guolį budi keistos baimės,
O vietoj čiužinio gal apverstos akėčios?
Ar leisit, vėjai, man mintis išpainiot,
Kai dvasios pragaro išeiti sielą kviečia?
Atrodo, rimsta. Ne, tai kūne švinas tvinsta,
Ramuo pavargęs, miego troškęs, knapsi.
Tegul nors vėtrai bus šią naktį linksma,
Kai tu iš patalo kaip kapo išsikasi.