Kai manęs nebereikės
Auštančio ryto žara ant
Mėnesienos nepaliesto laiko,
O jis toks greitas, nesustabdomas
Perkūno žirgais lėkė tolin.
Auksiniais žodžiais apipylei,
Kai pirmą kartą susitikom;
Vėjo smiltys byrėjo, skaičiavo,
Kiek minučių beliko, kol reikės išsiskirt.
Tirpsta rasos nuo alyvų,
Traukiniai rūkuos pranyko –
Naujas rytas, nauji paukščiai, naujos viltys...
Kas gi bus, kai meilė praeis?
Sirps vasara laukinės vyšnios,
Tokios rūgščios lyg ašaros vyne,
O mėnesienos laikas byrės, skaičiuos,
Kiek minučių beliks, kai manęs nereikės.