Pasibrangink, pavasari, ir leisk pajust silpniems,
Koks aukštas slenkstis į rytojaus šviesą,
Leisk susiprast – tu skirtas ne visiems,
Apglėbsi tuos, kam kibirkštys neblėso
Ir jie pajuto sąšauką liepsnos,
Fontaną veržlų išvaduotų syvų.
Pasibrangink, ant delno nepaduok
Didžiųjų lūkesčių bet kam, kuris dar gyvas.
Tegul susirenka iš rytmečių drugius,
Skrajūnų ulbesius, praplėšia lai velėną
Ir tik tada, kai kraują savo jus,
Nunešk srautuos vienatvės būtą žiemą.