Padūkęs aš, kada gitarą virkdau,
Dažnai juokiuosi iš savęs,
Kai suprantu, jog prisidirbau,
Bandau save suimti į rankas.
Aš tarsi vėjas – tai audra, tai štilis.
Neapkenčiu, kai melą bruka į akis, 
Karių juk buvusių nebūna – vilias
Sąžinė kaip jūros blaškoma smiltis.
Galiu užtraukti dainą lietui lyjant,
Slapčia nuo skruosto ašarą nubraukti, 
Bet man labai skaudu, kai gyja
Źodžio padarytos žaizdos – nemoku laukti.
Kai mylima pravirksta, – vietos nerandu,
Jei mano elgesys ar žodžiai ją užgavo,
Tuomet save aš niekinu ir nekenčiu,
Širdim galiu pridengt mažytį paukštį savo.
Delnuos mažuos ji laiko mano laimę –
Te vaikos sakalus padangėse kiti,
Prie kojų sudedu aš nerimą ir baimes –
Išganymas paklydėlio visai arti.