(Mintys prie paminklo Nežinomam partizanui Lekėčių kapinėse)
 
O juk turėjai vardą, tikriausiai, gražų,
Jaunystę, jos sapnus ir vakaro žaras,
Kai skleidėsi sparnai ir mintys nešė,
Kur tiktai vėjas glosto išpintas kasas.
 
Būtum nuėjęs, o gal žirgu jojęs,
Kai baltos ievos linko nuo žiedų,
Išvaręs vagą, palaukėj artojas,
Sustojęs, klausės vyturio dainų.
 
Tik dar ruseno žiauraus karo plėnys,
Po okupantų batais blaškės Lietuva.
Ir gandą nešė juodvarnis atlėkęs —
Žvaigždėta uniforma tau jau paruošta.
 
Nebuvo laiko abejoti, teko rinktis —
Vergo dalia ar karžygio likimas,
Kai reikia laisvę, savo kraštą ginti,
Nors už tavęs tik miškas, tik eglynas.
 
Nepasakys dabar skarotos eglės,
Nepasakys ir pušys ant kalvos,
Kodėl užgeso partizano akys
Po nelygios, užgriuvusios kovos.
 
Griuvo žeminė, degė rąstų sienos,
Smėlis užpylė gęstančias akis,
Liko nesurastas gulėti žemėj vienas
Su laiko nutarimu: „Užmarštis“.
 
Nieks neprisimena, nežino, neparašo
Gimimo metų, vardo, pavardės.
Tiktai dabar jau kitas, naujas kapas
Su Dievo Motina ir žiedeliu gėlės.