Į sodrų lašą tvenkiasi smulkios dulksnos drėgmė,
Nusliuogia pumpuru, suvirpa ir nukrinta.
Nuo lauko pakulas ražienų tuoj mazgot pradės –
Naikinti pėdsakus net lietui darbas rimtas.
Naujumo nuojauta, nors dar pilka erdvė.
Siūbuoja vėjy žirginys užvertas.
Lašėk, pavasari, per skruostus man, varvėk – 
Kas pasakys, gal paskutinį kartą?
Įtrūkę debesys it kaimenė greiti
Kažkur už miško nugabeno naštą.
Kranklių pora juoda, tačiau švari
Snapus į šaką pradeda galąsti.
Po tuo pačiu dulksnojančiu dangum
Visi suklusę – it kažin ko laukia.
Nuplaus paviršių, bet jausmus sudrums
Dulksnos lašai šį rytą susikaupę.