Dienoraštį truputį pavartęs, pasklaidęs, tačiau nieko nepaskaitęs, stumtelėjau jį toliau nuo savęs. Paprastai tuomet ir Lucilijus pasitraukia, palikdamas mane vieną, tačiau vienišu nesijaučiau. Dvasios pajautose kažkas atsirasdavo, kad galėjau rodyti į save ir kalbėti, kad būtent ne ką kitą, o mane kažkada sutikęs Demokritas. Buvau vienas, bet jam atstoju visą tautą. Tikrovėje nei pats Demokritas, nei toks jo suvokimas man nebuvo žinomi ir tik dabar, labai neseniai, padedant Lucilijui, pirmą kartą išgirdau ir suklusau, suvokdamas, kad netgi toks nežinojimas man irgi yra laimingas atradimas: man visą laiką rūpėjęs žmogaus AŠ, nelauktai sujudo, sukruto neįprasta būtimi, neįprastu pasauliu. Jau nereikia save įtikinėti, abejojant pajautomis: tiesiog žinau, kad iš jų pereinu į tikėjimą ir netgi žinojimą. Daug kartų skaityti ir daug kam nesuprasti eilėraščiai pasidarė dar labiau prasmingi. Ir ypatingiau tie, kurie nusitaikę į žmogaus esatį. Tokio jo nei ant svarstyklių užkelsi, nei į švarką įvilksi ar kepure uždėsi.
– Dzieduli, tu šiandien ne pirmas prie dienoraščio. Tačiau noriu paprašyti, kad apie viešnią neklausinėtum, nes ji prašė, kad – jeigu panorėsi – perskaityčiau eilėraštį ir, atvertęs pirmą, dienoraščio puslapi, palikčiau tave vieną.
– Vieną? Betgi tai neįmanoma. Ir tu, Lucilijau, tai žinai.
– Ji taip prašusi, o aš prižadėjau.
– Ko gero, mielas Lucilijau, ši kartą Bobų vasara užteka kartu su saulė ir būtent spalio 4 dieną.
– Panašu. Ir būtų smagu, kad man leistumėte parskaityti eilėraštį,– atsiliepė Lucilijus, o dienoraštis lyg ir pats atsivertė į pirmą puslapį.
Padėjau smakrą ant sulenktos rankos delno: skaityk, Lucilijau. Šventė gi. Bobų vasara. Tiesa, neįprasta, betgi tai irgi vienas iš gražesnės šventės elementų.
Lucilijus neėmė į rankas dienoraščio, neėmė kitokio užrašo , o ir pats išliko lyg nejausdamas, kad pažadėtas ištesėti darbas dar neprasidėjęs. Neatrodė, kad žino, jog būdami po vieną, būdami tik sau, dvasinėje ertmėje atrodome  labai  ne taip. Sunku supaisyti, kokia tavęs muzika ir publika laukia, bet ji yra, ji laukia, ji girdės. Dabar reikėjo muzikos ir ji atsirado. O netrukus ir eilėraštis, kalbantis su Lucilijumi pašnabžda, bet juos girdi visa publika, o ir man nereikėję į ausis kištis klausos būgnus.

Jaučiu: proza neišbučiuos tikrovės.
Tingi, kad pasiėmusi į glėbį,
pagarbintu supratimu.

Antai, kalnai aukšti.
Juose dar vis dievai gyvena,
jei neveji jų iš širdies – šalin,
bet seniai ją, širdelę mažą,
į lazdą maino, nes, girdi,
širdis nepakelia tiek daug,
o štai lazda...

Pavaikšto žingsniais, pabaksnoja kelią,
gal manant net, kad bus lengviau numirt,
ir iš toli, žvaigždžių keliais, be atbudimo
ir be lazdos atgal namo sugrįžt.

Ant stalo popierius, gražiai pražilęs,
vis laukia taško ir negali jo sulaukt.

O mylinti šalele Ašašai,
kiek čia bebūsiu – būsiu tavo.
Lengvi dabar mano keliai
ir žingsniai it šešėliai
 saulei slepiantis neužsibūna.

Ant stalo popierius gražiai
kaip baltas gulbinas į aketę įkritęs.
Atsimena kažką -
Ar tik ne savo baltą gulbę?

Muzika ausyse dar nebuvo nutilusi, tačiau žinojau, kad Lucilijaus nėra, išėjo, ant stalo palikęs kalendorinį dienos lapelį, o šalia jo ir atverstą dienoraštį. Neiškart apsisprendžiau, kurį iš jų pirmiausia paimti į rankas – kalendoriaus lapelį ar dienoraštį. Paglosčiau lapelį, o jis prilipo prie suprakaitavusių pirštų. Lyg pabijojęs, kad nepalikčiau jo kaip gulbino, įkritusio žiemoje į eketę.
(Iš „Sugestyvaus dienoraščio“)