... ir vėl atsimena lopšys
 iš palubės nuleistas.
 Kas pynė jį? Kada?
 Po šitą dalią vaikšto nežinia,
 nebent sapnai dar pasakys.
 Dabar svarbiau, kad atsiminti dar galiu –
 nuo palubės nuleistas supasi lopšys
 ir pamanau, jog gali būti, kad ir aš
 kadais į jam panašų
 motinos įkeltas.

 Kadais?
 A-jai, kaip tai seniai!
 Burna jau užsimiršta žodžiui tarti,
 ausys, beje, išgirsti jį,
 tačiau po atmintį pavaikščioti dar leista.
 Nelyg varpelis skambinu
 ir nežinau iš kur –
 ir čia, ir ten, iš viso šimtmečio save girdžiu.

 Galbūt tai vaizdinys, atskilęs pamatui
 užkelti atmintį ant jo aukščiau,
 ar giesmei tartum nuo piliakalnio
 į sielą kraštui pagiedoti.

 Visaip mąstyta. Ir dabar
 nelengvas reikalas be pramanų
 tikrovę iškalbėti.
 Ir vis dėlto tikiu,
 kad ir gyvenimą kaip pasaką seku –

raidė po raidės renkasi į publiką.
Ar girdite? Raidė po raidės... 
Ir sušnekės, suoš kaip jūra
įsibangavusi minios kalba.

 Kur ją priglausiu, Dieve, kur,
 kuomet jau netgi savo laikas
 per sunkus nešioti?

  Per nugarą prabėgo šaltukas. Apsidairiau aplinkui, tačiau be didesnio noro pamatyti toliau. Vidinis dar nesugrįžęs iš savo odisėjų, bet bendravimas su juo paprastesnis. Kad ir kaip toli būtume atitolę, bet dažniausiai išgirstame vienas kitą, tačiau neišgirdus irgi nedaug paisau; imu į rankas dienoraštį ir mašinaliai, savaime be  priedų ir nuolaidų:
  – Vidini, labas.
  Šį kartą toks pasilabinimas netiko. Nelauktai pasimatė, kad dienoraštyje raidės išvirsta į žmonių publiką, o visi, ką regiu  toliau, žibina akimis į mane. Ko jie čia taip, ko? Negi susigundė ateiti į balių visais mano užrašais? Apsaugok dangau, jeigu taip, pagalvoju, ir net savęs negirdėdamas kuždu..

Dienorašti, ateik.
Esi padėjęs man ne kartą.
Tegu čia nesilanko aukštos frazės,
Bet, žinoma, te jos – ne be minties.

  Dienoraštis atsivertė į spalio pradžią, į dieną, kai Saulė teka 07: 24, o leidžiasi 18: 51.
 
– Gaila, kad  neišmokau  mąstyti  anksčiau. Kažin, kaip dabar atrodytų mano žmonijos supratimas, jeigu Seneka būtų  pasirodęs anksčiau.  Arba, kad ir tu anksčiau,  Lucilijau. Daug  ką svarbaus žmogus praranda, kai būties aplinkybės jam  neteikia paslaugų susivokti savyje.  O, kaip labai reikėję, kad  anksčiau  būčiau  išgirdęs: „Vienas žmogus  man atstoja visą  tautą.“ Ot, kalbu apie išgirdimą. Nuo to ne kas pasikeistų, betgi, Lucilijau, nemanau, kad tik išgirdęs būčiau. Negi  nebūčiau susivokęs pasiimti kaip sėklą ir daiginti, auginti kol iš girdėto  atsirastų toks suvokimas.
   Taip  jau atsitikę, kad atėjęs prie dienoraščio pradėdavau pašnekesius su Lucilijumi. Iš pašalės atrodydavo, kad  šnekuosi su savimi, pradžioje netgi ir man neatrodę kitaip,  tačiau tiesa, persimetusi į sielą, pasirodė  pranašesnė – prie dienoraščio sutikdavau man labai jaukų žmogų, kurį nepastebimai pats sau įpratau vadinti it nusirašęs iš knygų ir tik dabar pradedu suvokti, kad žmogaus sielos  apraiškose yra kur kas didesnė įvairovė, kuri  liudijama akimis, ausimis, o labai įtikėtina, kad ir – smegenimis.
  Šis kartas irgi nesumelavo.  Lucilijus, linktelėjęs galva, pasitiko mane  šviesomis akims, o ir niekuomet neatrodę, kad mudviem kažkaip reikėtų elgtis ypatingiau. Tai buvo labai natūralus dalykas, kuomet nereikėję vargintis dėl apsiėjimo mudviejų bendravime. Dabar jis tyloje klausėsi mano monologo lyg nepastebėdamas, kad labai nepilnai cituoju Demokritą, išgirstą iš jo, Lucilijaus, kalbos: „Vienas žmogus man atstoja visą tautą, o tautą –  vieną žmogų.“ O kuomet prabilo, tai irgi  pirmiausiai  pasirūpino, kad gyventume šioje dienoje:
  – Sveikinu, Pranuci, gimtadienis užtekėjo anksčiau negu saulė ir – atsimink – nusileis taip pat vėliau, negu saulė, – iš  dienoraščio kaip iš veidrodžio, nusišvietęs visu savimi, pasakė Lucilijus ir pridūrė: – O Bobų vasara, regisi, kad  irgi  jau užtekėjo. Niekuomet tiksliai nežinojau ir turbūt nesužinosiu, kada ji užteka ar nusileidžia. Moteriška prigimtis turi savų ypatumų...