Pūgos kely ištirpo laikas
Ir lyg žvaigždė nukrito Prometėjas –
Įžiebkit kaitrią ugnį man krūtinėj
Už tuos, kurie išėjo dar negimę.

Prabudo vėjai pašaipūnai,
Pasiuvo nuogą dieną Prometėjui –
O kur žadėtoji ugnis krūtinėj
Už baltą tiesą, juodą varną?

Ir ėjo Prometėjas žiebt laužų
Ant snaigių miltų, ant debesų –
Aš noriu būti karalienė dausų
Tiems, kur gimė, kad išeitų.

Pūgos kely ištirpo laikas,
O ant uolos sužibo žvaigždės –
Hefaisto ugnį pagrobus nešu ją Prometėjui
Už tuos, kur rado lemtį jos negavę.