Po langais vis dar šlama senolės obels rudenėjantys lapai
ir gelsvi obuoliai, rodos, beldžia nuo vėjo langan.
Jos nėra jau seniai, bet kaip vakar ji man prieš akis,
toks saldžiarūgštis vaisius ir kvapas,
o už lango ruduo, sutema slepias lapuos obels.
Ji gyva, nors seniai jau nėra, rodos, langą pravėrus paliesi tu ją
ir matysi, kaip rudenio sutemos žaidžia su lapais,
ir užuosi saldžiarūgštį kvapą, jis įstrigęs gerklėj pasiliks...
Deja, nieko nėra, bet kažkur mintyse obelis ji gyva...
Taip suspaudžia krūtinę ruduo, sutema ir šešėliai obels šakose,
rodos, dienos vėl grįžta į pradžią, bet iliuzija tirpsta rūke.

2019-02-20