Varnos plaka virš miško gerklingą kokteilį –
Su pasiutpolkės priemaiša krankia vestuvinį maršą.
Debesijos pyragą vėjūkščiai dalijas be peilio
Ir ledukų likučiais lyg cukrumi taką nubarsto.
Kėkštus prašė kviesliais, kad išjudintų snaudžiančius pašalius.
Šita proga išlindo mieguistas apglamžytas vikšras.
Antys žvalgėsi ežero, nors buvo liudyti prašomos – 
Daug savų reikalų, nėr kada aptarnaut rūšį kitą.
Ir pratrūko, suplusto visi pašaliai, visos erdvės
Parypavimais, krankesiu – vienas už kitą šaunesnis.
Varnos dingo miške – tarsi kaltos, jog tylą suardė,
Bet vestuvės nesibaigė, jos prasidėjo ir tęsės
Ne dienelę, ne dvi, vis garsiau, vis gausiau be atodairos.
Nuo sulos kiek apsvaigęs jaunavedžius laimino Dievas.
Kas dabar beatmins kakofonišką varnų akordą,
Kai palaukėje nuometus ėmė sapnuot susiraizgiusios ievos?