Prie akmens pastovėsiu,
Paklausysiu legendos,
Kai Nemunas plaukė,
O šimtmečiai skendo
Į praeitį didžią
Mūs žemės šventos,
Per amžius vadintos
Vardu Lietuvos.
 
Žmonės gyveno,
Tik laikas vis bėgo,
Vandenys Nemuno
Nuplaudavo pėdas,
Išnešęs pavasariais
Kalnus ledų,
Užliejęs lankas
Lig toliausių krantų.
 
Tikiu, kad ne kartą
Čia Vytauto vyrai
Neprašytus svečius
Į Vakarus ginė.
Didikai Sapiegos
Ne smuklę, ne gryčią –
Pastatė didingą
Mūrinę bažnyčią.
 
Sustojęs klausau,
Ką akmuo šaltas kalba,
Kaip vėjas krantan
Veja kylančią bangą.
Girdžiu, kaip žolė
Ir pušis vieniša
Kviečia prieiti,
Pabūti šalia.
 
Prieisiu, pabūsiu,
Suspėsiu sugrįžti.
Gal pramintu taku
Atbėgs ir vaikystė,
Kurią prie akmens
Smėlyje palikau,
Kai pirmosios žuvelės
Sugauti bridau.
...............................
Prie akmens pastovėsiu
Ir į Nemuno tolumas...
O gal laiko?
Žiūrėsiu žiūrėsiu.