Pasaulis apsivijęs aplink medį,
Kaip koks girtuoklis be pagirių,
Kas jis be jo, vienišas senis,
Nežinantis, kodėl dar esa tarp gyvų.
 
Pasaulis  prisigėręs skambančių garsų,
Tokių gražių, kad po to numirt gali,
Ne kiekvienam suprasti jųjų galią,
Kartais klausai ir negirdi.
 
Pasaulis  ištroškęs meilės džiaugsmo,
Bet nieks negirdi, kai šauki,
Išsekti baigia visos meilės upės,
Nes intakai smėlėti ir sausi.
 
Pasaulis pilnas nerimo ir pykčio,
Ir nugalėt jo niekaip negali,
Neišsipildžiusios svajonės ima klykti,
Tartum vaikai apleisti, palikti.