Savęs nepametę

Geranoriškas balsas genty nuolat silpsta,
Kol žodyne belieka keiksmai ir jaustukai,
Kol nutraukiam gijas ir sudeginam tiltus,
Kada brydės iš kelio beliudija – trupam
Net be maro, be karo. Genty dega maištas
Lyg sielose smilktų sugruzdęs durpynas.
Apakę vedliai, tad kur einam – neaišku.
Galvos kai nėra, argi uodegos žino?
Kalba apie pinigus tiek atsipyko,
Jog traukia minia – gal atras Eldoradą?
Kas esate, broliai? Mongolai ar skitai?
Skėriai, tarakonai, vabalai kolorado?
Tylu. Nulinguoja pilki siluetai.
Tarp samanų Kristus, nukritęs nuo kryžiaus.
Ką reiškia aukotis, kentėti, mylėti?
Turbūt neišgirdo, nes neatsigrįžo....
Nesakė? Nerodė? Nejaugi užmiršo?
Ne – matė, suprato, bet melas pabodo.
Išeinat? Sudie. Gal, sakau, nebenirškim.
Visur, kur nuklysim, įveiskim po sodą.
Ir gal kažkada, nors už tūkstančio metų,
Atrasim, kas šaknys, kas bitės, kas vaisiai.
Gal būsim laimingi, savęs nepametę –
Išmokę aukotis, mylėti, atleisti.
Nijolena