Mes giedrėjam,
Glamone nuslystam viens kito paviršiumi,
Mes išlydom viens kitą
Pulsuodami aistrą it liepsną iš įpūsto žaizdro.
Laiko srautas suspaustas į vieną vienintelį mirksį.
Mes giedrėjam,
Nes mudu pavasario potvynį žaidžiam.
Kokios godžios
Nuo spindulio pirmo plačiai atsivėrusios poros,
Mes rasojame, raustam,
Sulotekio upėje brinkstam.
Aš geidauju tavęs tarsi rakto į būklę besvorę,
Kur šešėliai ir baimės saulėtam vidurdieny dingsta.
Susivijo dvi būtys
Tarytum velėnoje šaknys.
Kas atskirs? Kas atplėš?
Kraujo mazgas naujas giesmes čirpia.
Mes giedrėjam abu,
Lyg dvi žiežirbos skrendam į naktį.
Dėkui tau,
Kad galėjau didybę šio jausmo patirti.