Netiesa, kad žemėje nelieka pėdų,
Kad nutyla aidas motinų raudų,
Nors ir laikas stengiasi paslėpti gėlą,
Ji iškyla atmintin gyvu medžiu.

Jeigu niekas būtų ir nesakęs,
Sklistų rūkas ar nakties tamsa,
Jaustum širdimi, matytų akys,
Kad kalva sušildo, ji šventa.

Rymo aukštos žalios sesės eglės,
Šakos ąžuolų iškeltos lig dangaus,
Net upelis čia taip tyliai teka,
Saugo atminty kažką labai svarbaus.

Prie Nevėžio, miško gilumoje,
Kaip istoriniai šaltiniai mena,
Bernatonių čia pilis liepsnojo,
Trypė, degino kryžiuočiai žemę.

Rankom glostau ąžuolo kamieną,
Prisiglaustumei prie jo kaip brolio,
Po šaknim gal saugo dar ne vieną
Smiltį protėvių, gyvenusių artojų.

Per mažai žmonių ši kalną žino,
Per retai jo viršuje sustoja.
Pasiimtų ąžuolų gražumą,
Pasiimtų, tau jį dovanoja.

Pasiimtų  vaiskų, šviesų rytą,
Sodrią žalumą, laukų ramybę,
Pasiimtų skausmą lyg trimitą –
Amžiną lietuvišką tvirtybę.