Trys tūkstančiai žvaigždžių ant mano kapo
Ir lietus iš krentančio rūko;
Širdie, kur likai, jei tuštumą jaučių?

Nuo kalnų atiteka upės,
Mintys šniokšdamos atneša aidą –
Ten, platybėj, staugia alkana siela.

Kraujo skonis, dirvos kvapas –
Nebemoku aš savęs išsikasti –
Vėl nykstu, grimzdu... Neieškokit – nerasit.

Trys tūkstančiai mirčių ant mano kapo;
Nepabėkit – vėjai dūdmaišiais gros;
Ak, širdie, kur dingai mano grumsto šešėly?

Danguj maitvanagiai suka ratus,
Maudausi savo kraujo upėj,
O ten, platybėj, staugia alkanos sielos:

Kas pirmas parkris ant numirėlio griaučių?
Nebijokit – ne pas jus, o pas man
Naktį raganos šoks tango.

Trys tūkstančiai velnių ant mano kapo
Ir lietus iš gęstančių žvaigždžių;
Širdie, ar girdi, kaip staugia alkana siela?..