Daug šimtmečių šuoliavo Vytis
Istorijos bangom ugninėm.
Rytuos ir vakaruos matytas,
Ten titulus karūnas pynė.

Pavargo žirgas, raitas silpo,
Dangus vis niaukėsi, dalijos...
Rekrūtai, baudžiava, dar kilpa
Ir dalgiai virto kalavijais.

Aštrėjo plunksnos išvarytos
Svetur surinkę mokslo  šviesą,
Kad pro skylutę adatytės
Prasmukt pakol galiūnai riesis.

Tėvų kalba rašytas  žodis
Prispaustą savastį apgynė,
Kokiu keliu mums eit parodė
Išmetus svetimą milinę.

Svečius vaišina namas naujas,
O neprašytus vėl išvarė.
Ne rašalas – mėlynas kraujas
Neblunka ant Akto  Vasario.