Vos per porą dienų
Baigė tirpti pusnies papilkėjusios drobės,
Kliokia gyvas vanduo – 
Tarsi nuodėmes grumsto panūdęs nuplauti,
Lyg iš jo gilumos išsitrauks augalų įvairovę,
Po šlkais išskleistais
Lyg pernykštes ražienas pakiš it pašiurpusius plaukus.
Ar skaičiuoji rieves?
Aš kadaise jau pamečiau skaičių lyg nieko nevertą.
Tik jaučiu vakarais,
Kaip šaknyjas į vagą nuvargusios kojos.
Buvę tiesos nukrypo
Ir nėra ko dėl jų mudviem bartis.
Juk matai,
Kaip išnyksta drobulė, kuri pasimirusius klojo.
Bus kas peraugs ir mus.
Ne praaugs, bet išlįs kaip iš trūkusios išnaros,
It balastą paliks
Rūpestingai sukrautą bažnyčioje mūsų tikėjimą.
Vos per porą dienų...
O mes tiek nebambėję neištvariam.
Du tirpstą besmegeniai,
Pamatę betolstančią mudviejų žiemą.