Ar matai, 
Kaip senėjimas apvelka mus
Vis labiau izoliuojančiais samanų kailiais?
Kaip ledėja
Išskristi nespėję malonūs bendravimo žodžiai?
Kaip mes lopome buitį sudriskusią
Lyg susitarę
Nedailiai,
O ant stiklo langų užsiklojusio sluoksnio sidabro
Anei gremžiam, nei bruožiam?
Iš paviršių visų 
Lenda šmėklos išblukusiu žvilgsniu.
Gal savi marškiniai susitraukė,
Jeigu jie ne uždangsto, bet smaugia?
Naujas poreikis
Tulžį iš sąmonės savo išpilti
Bele kur, bet kada ir to gėda visai nebedraudžia.
Prisimink, jei gali,
Kada drovesio žaros palimino mudviejų rytą?
Ar mes žvelgėm į dangų,
Nuo tvinksnių po oda apsalę?
Storu samanų kailiu rasa
(o gal ašara?)
Ritasi.
Dar vasario laukai it bekraujai, beširdžiai išbalę.
Ant būties samanoja visi egoistiški lūkesčiai.
Naujas kailis priaugo taip glaudžiai - 
Užmiršom, kur sagos.
Kas galėjo atspėt
Už savęs kad užkliuvę mes klupsime,
Išsiilgę apnuogintos odos šilkinės po pirštais.
Po samanom kas ką berado?