Giliu atodūsiu
Žemės pramanas,
į dangiškas erdves pakilęs,
įsakmiu žodžiu
į Žemę grįžta:
kančioje neprarasdamas vilties,
geliančia širdimi
mylėk...
Neišmylėjau...
Paikas metų neskaičiavau:
vien man, vien aš, vien sau...
Juk ne klaida, juk ne nuodėmė —
vėl teisinu save, savim guodžiuosi...
Vien žodžiais užburt
bandžiau aš Kitą...
Neišlaikiusi širdis
savimi užspringo —
todėl išeidamas
palieku Jums
paslaptį įmint buvimo karčią...