Mes tarsi pasakų herojai,
Ir skirtingos mūsų pasakos,
Ir nežinom, ar dar jas girdi,
Ar pasaulis jų jau neseka.
 
Apie gerąją fėją
Ir jos dovanotą aukso karietą,
Eikliuosius žirgus sparnuotus,
Krištolinius batelius nesapnuotus.
 
Apie mirksnį laimės ir meilės,
Džiaugsmingą rūmuose šokį,
Apie pradingusią baimę
Ir gyvenimą kitokį.
 
Ir nesvarbu, kad tas laikas baigės,
Tu buvai gražiausia tą vakarą,
Visi kerai išsisklaido,
Kai tiki savo pasaka.
 
Kiek nuostabių atsitikimų,
Gyvenime patirtų,
Gal tai buvo trumputė pasaka,
Bet ji širdį sušildo.