Užgeso paskutinis saulės spindulys,
Diena pasislėpė už miško,
Naktis tamsos sūpynėse migdys,
Kol rytas kels, praplėš akis
Ir eisi vėl keliu kaip ir kasryt, tokiu
Seniai pažįstamu.
Diena ne vėžlio žingsniu šliauš,
Bet bus tarsi nematoma po kiautu,
Vėl lauksim vakaro, tarsi išganymo dangaus,
Bet ką jis dovanos? Gal viziją sapnų pasaulio,
Kuri kartu su rytu dings ir dienos vorele taip pėdins,
Kol iš aukštai kažkas pašauks, gal jau pakaks!
Užleiski vietą kitiems bėdžiams.
Gal padėkosi, o gal ne už įteiktą kvietimą,
O gal sakysi dar palauk, ne laikas man dar į smėlynus.
Nurimk, žmogau, ne smėlyje esmė, juk kilsi tu į kalnus,
Į debesis žydrus, kur vėjai tave kalbins, glaus, galbūt užjaus.
Ir nenorėsi grįžt į žemę, nes čia tavęs jau niekas nebelauks,
primiršę bus, kad čia gyvenęs.

2018-03-08