***
Tai eičiau keliu aš tiesiu ir vingiuotu
Per kaimus, miestus ir mažus miestelius,
Jei būtų Dievulio matyti dar duota
Gražius ir laimingus ten žmones visus.
 
***
Kas supras, kodėl lemta našlaitėms žydėti
Plyšely mažam prie akmens,
Kai pasaulio plataus nei aprėpt, nei apglėbti,
Kai tiek vietos laimingai gyvent!
 
***
Marias gėlių gamta sukūrė,
Tik žmogui noris vis daugiau,
Todėl padėt Kūrėjui turi,
Kad žemėj būtų dar šviesiau.
 
***
Vienus žiedus spalvom užlieja,
Kitus svaiginančiu kvapu,
Sodybos žydi tarsi pievos,
O žmogus džiaugiasi — gražu!
 
***
Taip laukiau minutės, taip laukiau,
Kai prisėsim prie rožės žiedų,
O pro debesis mėnuo išplaukęs
Papuoš mus abu sidabru.
 
***
Pasakyk, eiliuotas mano žodi,
Ar ilgai per žemę keliavai,
Ir kas tau kelią šį parodė,
Kaip namą pamiškėj radai?
 
***
Pigios mano mintys, matyt, pigios,
Jei tiek daug jų gaunu aš dykai,
Tarsi grūdus sėju savo raštuos,
Kas išaugs – ir pats nebežinai.
 
***
Kalbu su savimi? Tikrai kad ne...
Kalbuosi su visais, kuriuos sutiks
Ilgai ilgai klajojus erdvėje
Nematoma viešnia – laukta mintis.
 
***
Žinau, sakys, kad žemės imti rankomis neverta,
Ji purvina, šlapia, tokia šalta,
O man ją norisi paglostyti ne vieną kartą,
Kol mudviejų dar  neskiria lenta.
 
***
Kam Laisvė pamote, grandinėm tapo,
Tam vergo duona buvo medumi.
Kam kaltinti visus, jei tavo batas
Sukaltas su pernykštėm vinimis.
 
***
Blogai, kai Laisvės kainą greitai mes pamirštam,
Įniršę barame ir šaukiame jai – duok!
Į praeities iliuziją, jos klampią klastą grimztam,
Praradę viską, imame balsu raudot.
 
***
Nežinau, kas nutinka, tik jau per dažnai
Lietuvio valia suminkštėja,
Prieš svetimą klaupias ir lenkias žemai
Savo garbę po kojom padėjęs.
 
***
Jei galėtum, tai šauktum – tiktai neišduok,
Neišduoki lietuviško rašto,
Neišduoki kalbos, kurią atgavai,
Kaip valstybinę Nemuno krašto!
 
***
Kai cirke dirba klounai ir žonglieriai,
Mes plojame ir šaukiame – valio!
Tik kai to meno griebiasi politikieriai,
Juos reikia siųsti drąsiai po velnių!
 
***
Anksčiau nelabieji ant Šatrijos kalno
Su laumėmis raitė kulnis,
Dabar gi žalčiokai po sostinę lando
Ir pučia miglas į akis.
 
***
Susėsim už stalo plačiai išsidrėbę,
Iš juoko net turkai kretės,
Kai kalbą išrėš narsus Pupų Dėdė
Nuo svarbiausios Europos kėdės.