Vėjas atnešė porą natų
Iš atkutusios zylės žvalaus ir viltingo giedojimo.
Pabudau aš nuo jų
Ir pradėjau žvalgytis, kur tu?
Juk esi lyg pavasaris
Trokštas, geistas, godojamas.
Anei žodžio netarus nusineriu rūbų lukštus
Ir jaučiu, kaip numesčiau it išnarą
Drėgną karščiuojančią odą.
Tik dvi natos.
Tegu ta giesmė nenuščius,
Teaidės ji many it aistra, kuri tildymui nepasiduoda,
Tesusideda ji į švelniausius žodžius.
Tai – kvietimas būties,
Pirmapradė stichijų jėga,
Kuri kraujyje išneša snūdų senatvinį ižą.
Tos dvi natos padėjo tave,
O alpusis pavasari, rast.

Vėjas atpūtė žinią,
Jog šėlas pas gyvus sugrįžo.