Paleisk mane kalnuose –
Kaip nemirštantį vėją.
Manes čia jau nebėra
Tik žvangus gaudesys.
O laisvė, mano dvasia,
Ūžia, kaip apogėjus.
Cunamio aukščiausia banga
Mums tik apsėmė pėdas.
 
Paleisk mane kalnuose –
Kai odą tamsa sudrėkina,
šalto likimo delnais
Į sniegą veidą įmerk.
Kad ryškiai mane pamatytum –
Balti angelų siluetai,
tai mūsų meilės sparnais
Apsigaubus šviesa.
 
Paleisk mane kalnuose,
Nes juose aš sugrįšiu.
Pamestą žiedą atradom
daugiau negu kartą. Ar du.
Nes laisvas paukštis nuo lizdo
savo noru neklysta,
Nes po sniego lavinos,
Gimsta balti angelai.