Apkabinau lyg rankom bočių žemę,
Motule Lietuva, Tave apkabinau.
Tegul man jūra vėlei kojas semia,
Tarsi tada, kai pirmą kartą įbridau.
 
Sakei, kad ne plaukai, tai žalios pušys kvepia,
Kai Labanoro klaidžiojau giria.
Tiesa, dabar į ją užklys jau retas svečias
Ir tai, su ašara iš skausmo akyse.
 
Atsimeni, kada rėmiaus į Kauno mūrus,
Jie buvo tylūs, kaip draugai tikri.
Taip šaukė grįžt į tėviškę mane, klajūną,
Senolio Nemuno krantai aukšti.
 
Sunkus, bet mielas Joniškėlio molis,
Jame įmint jaunystė bandė pėdas,
Tik sujaukė planus nauja svajonė,
Gilaus Nevėžio bangomis atbėgus.
 
Viliokės Žemaitijos laumės, ak, viliokės!
Pasidaviau švelniems jų apžavam.
Maži Barstyčiai, Ylakiai, Seda ir Skuodas
Tapo mieli ir artimi ilgam.
 
Pažadinai, kai laisvėn veržės Geležinis vilkas,
Kada reikėjo jam net ir manęs.
Kartu su tūkstančiais kitų į Vilnių susirinkus,
Sutraukyti vergovės grandines.
 
Buvom visi kartu, kaip vienas karštas kūnas,
Kaip akmeninis kumštis, kaip liepsna.
Žinau, juk nedažnai sūnus toksai laimingas būna,
Kaip tą pavasarį, Kovo 11-ą, tada.
 
Apkabinau...
O gal ne aš, tai Tu mane glaudei su meile,
Kalnelių smiltimi, laukais ir ežerais.
Kalbėjai maldą, dainavai skambiausią dainą,
Kad liktume vaikais, Tavęs vienos vertais.
 
Norėčiau apkabint darkart Sudargo beržą,
Pasveikint liepą – motinėlę Braziūkuos,
Tart ačiū ąžuolui, kur mano vardą neša
Gražiai prie Vilkaviškio, Ožkabaliuos.